Iš ko mokaisi ir kaip

„Ar aš lyderis?“ — į tokį klausimą sąžiningai neatsakysi niekada. „Ką aš praėjusį mėnesį padariau?“ — atsakysi per minutę, ir būtent tokių klausimų tavęs klausia gslk pokalbiai.

Skaičių jau turi. Lieka klausimas, ką su juo daryti, ir atsakymas beveik niekada nėra „dirbk greičiau“ — jis yra „sugrupuok“.

Valdyba kalba tik apie rėmėjus ir skaičius. Tada kas nors paklausia, kam šis klubas naudingas, be jo paties narių, ir prie stalo pasidaro tylu.

Paprašei — nepadaryta. Prieš darant išvadą apie žmogų, verta patikrinti keturis dalykus, ir tik vienas iš jų yra apie norą.

Puikiai darai tai, ką moki, ir vengi to, ko nemoki — kol pareigos to nepakeičia. Skirtumą tarp to, ko reikalauja pareigos, ir to, ką darai, galima išmokti uždaryti; su charakteriu jis neturi nieko bendra.

Vienas blogai sutiktas pirmakursis kainuoja daugiau nei visa semestro reklama. Klubas neturi produkto, kurį galėtų taisyti atskirai nuo savęs: jo ženklas yra tai, kaip jis elgiasi.

Anksčiau ar vėliau kas nors paklaus: o kam visa tai? Dauguma valdybų tą klausimą praleidžia kaip nepatogų; šis darbas laiko jį pagrindiniu.

Kvietimo niekas neatidarė ne todėl, kad tema bloga. Dažniausiai jame nėra nė vieno iš trijų dalykų, dėl kurių žmogus apskritai reaguoja.

Skelbimas išsiųstas, o pusė žmonių vis tiek klausia to paties. Kaltas ne jų dėmesys. Kaltas tekstas.

Derybos dėl salės, datos ar sumos virsta ginču dėl to, kas užsispyrė labiau. Tai, ko žmogus prašo, turi vieną sprendimą; tai, kodėl jam to reikia, — kelis.

Pirmą semestrą nauja valdyba ginčijasi ir daro išvadą, kad komanda netikusi. Dažniausiai komanda tvarkoje — ji tiesiog dar nepraėjo etapo, kuris turi vardą.

Pažadėjai pažymėjimą už dalyvavimą — ir žmonės ėmė ateiti dėl pažymėjimo. Kartais paskata perka tai, ką jau turėjai nemokamai, ir tuo pačiu tai sugadina.

Blogos naujienos ateina per vėlai ne todėl, kad žmonės slepia, o todėl, kad pirmas tavo sakinys išgirdus jas paprastai būna „kodėl anksčiau nesakei“.